O ką Tu veikei sausio 11-ą?

Šeštadieniui ankstų rytą pabundu dar prieš visad netikėtai suzvimbiant žadintuvui. Visą naktį giliai įmigti neleido malonus jaudulys krūtinėj - toks Kažko laukimas. Sukaupęs prisnūdusias jėgas mitriai strykteliu iš lovos ir jau mindžiukuoju prie puodų - laikas košei kasrytinei. Sočiai užkirtęs nusprendžiu dar trumpam prisnūsti. Bent jau taip planavau. Tačiau stačios akys buvo surėdžiusios kitaip ir jau po akimirkos matavaus ką tik nuo džiovyklos nukabintus kelis sluoksnius lengvų rūbų. Prisėdęs dvigubu mazgu užsirišu ryškiaspalvius batus ir aš jau pasiruošęs.

Lauke ne pyragai. Padarau porą sunkių pritūpimų, keliskart šokteliu į viršų ir, sulaukęs pritariančio laikrodžio pyptelėjimo, aš pradedu. Pradedu bėgti. Pradžia sunki, tačiau daug žadanti. Pasileidęs centrinėmis gatvėmis, kaip bebūtų (ar jau nebebūtų) keista, nebeatkreipiu praeivių dėmesio ir esu palaikomas savaime suprantamu reiškiniu. Mano kelionę kartas nuo karto norėjo pristabdyti vienas kitas šviesoforas, tačiau ankstaus šeštadienio proga leidau sau nusižengti (Suprask, gi viskas daroma vardan kilnaus tikslo!). Sulig kiekvienu laikrodžio pyptelėjimu mano šiandienos tikslo pradžios stotelė vis artėjo. Jau visai  netoli Tos vietos ties perėja prie žiedo mane šiek tiek pristabdė nepažįstamo pusamžio riktelėjimas: Ei, Ei! Tai tu Ten bėgi? Kaip Ten nusigauti? Keliais rankų mostais ir trumpais sakiniais nurodžiau koordinates ir nudūmiau toliau. Vis labiau artėjant pajutau, kad nebebėgu vienas. Prie manęs vienas po kito prisijungdavo bendratiksliai, kuriems šį šeštadienį taip pat nesimiegojo. Dar už kelių posūkių pamatau eilę autobusų, iš kurių sportiniais rūbais pasidabinusios lipa įvairaus amžiaus entuziastų grupės. Kuo tolyn, tuo jos margesnės ir jų vis daugėja. Pagaliau! Pasiekiau tašką A. Stoju į eilę kartu Tėvynės gynėjais ir, atlikęs kelis formalumus, segu trispalvės ženkliuką prie širdies. Dabar aš jau tikrai pasiruošęs savo pirmajam bėgimui Gyvybės ir Mirties keliu!

Vis dar buvo ganėtinai anksti. Iki numatyto starto liko dar kiek mažiau nei pusantros valandos. Stengiausi įsimaišyti į minią, jog visai nesustabarėčiau ir nepradėčiau kalenti protiniais dantimis. Trypčiojant iš vienos vietos į kitą nusprendžiu paskambinti kolegai, kuris turi prisijungti prie manęs. Mano skambutis atliko žadintuvo funkciją ir apsiblaususio balso paprašytas stoju antrąkart į eilę atlikti formalumus. Ilgai netrukus sulaukiu kolegės skambučio, kuri jau skuodžia čia. Po kelių minučių prabudusiomis akimis ją susirandu ir vietoje trypčiojame jau dviese. Aplink mus spiečiasi vis didesnis žmonių ratas, tad pirmieji žiemos grybšniai pasidaro visai nebaisūs. Taip bestovėdami sulaukėme ir miegaliaus. Lūkuriuodami spėjome įsįijausti į progos rimtumą - pro mus pražingsniavo proginiais rūbais pasitempę kareiviai, kurie tiksliai it laikrodis vienu metu stuktelėdavo į grindinį išblizgintais ilgaauliais. Kalno papėdėje mūsų kareivukai pradėjo visuotinį apšilimą. Tai reiškė, jog startas jau visai čia pat. Sustojome bendrai nuotraukai ir lengva ristute atsidūrėme didžiausios koncentracijos minios viduryje. Sutarėme, jog kiekvienas bėgsime pagal savo galimybes ir antrai bendrai nuotraukai sustosime jau finiše. Ir, iššovus salvėms, su visa minia pasileidome į priekį.

Iš pradžių sklandų bėgimą kiek komplikavo siauros gatvelės ir skersai - išilgai migruojančių jaunikaičių pulkai. Gyvybės ir Mirties keliui driekiantis tolyn, laisvos vietos ilgiems žingsniams atsirasdavo vis daugiau. Stengiausi bėgti savo ritmu ir neužkliudyti mažųjų patriotų. O jų buvo išties daug! Ir visi tokie entuziastingi - it nuo grandinės (televizoriaus/kompiuterio) nutrūkę. Bėgdamas pasvajojau, jog kaip būtų naudinga ateities kartoms, jog panašūs renginiai vyktų bent kelis kartus per metus! Taip bemąstydamas vis stengiausi neišsimušti iš ritmo. O tai nėra lengva, kai bėgi pro priekyje vėliavnešiais apsiginklavusių mūsų gynėjų pulkus. Vis dėlto viskas einasi kuo puikiausiai. Atmosfera stulbinanti - visi besišypsantys, bet tuo pačiu ir susikaupę (gi tokia proga!). Laikrodis pypsi lyg užsuktas. Pribėgus prie pirmo žiedo, atsirado keletas gudruolių, kurie nusprendė sutrumpinti distanciją kirsdami kampą. Ir čia, mano maloniai nuostabai, dalis minios vienbalsiai pradėjo skanduoti: Gėda! Gėda! Susiprotėję gudručiai stabtelėjo ir tęsė žygį kartu su visais jau teisinga linkme. Po tokių įspūdžių netruko prisiartinti ir grėsmingiausias šios dienos veikėjas - Narbuto g. esantis kalnas iš didžiosios K. Dauguma turbūt esate lėkę nuo jo su vėjeliu pasikinkę dviratį. Bet kiek iš jūsų esat į jį užbėgę iš visų jėgų? Kalno viršūnei vis labiau artinantis, širdis pradėjo plakti vis smarkiau. Lengvą raudonį pakeitė violetinis žiemos įdegis. Kalno įveiktieji greitą bėgimą iškeitė į lengvą žingsniavimą bei iškeltomis rankomis vis bandė įkvėpti kuo daugiau tokio brangaus šią akimirką oro. Po didžiulių pastangų pulsas atsistatė į įprastinę būseną ir televizijos bokštas buvo jau nebe už kalno. Dar porą kilometrų praskriejo šviesos greičiu ir už paskutinio posūkio jau pradėjau girdėti lūkuriuojančiųjų šūksnius ir ovacijas. Finišui sukaupiau paskutines jėgas ir 9 kilometrų finišo tiesiąją kirtau aukštai iškelta galva.

Vis dar nenusitrynus šypsenai nuo veido, šviesiaplaukė savanorė tarsi atsidėkodama įspraudė man į delną medalį.

Rūpestingai užsikabinęs jį ant kaklo, pradėjau žvalgytis savo kolegų - jų dar nebuvo. Tad stojau į eilę karštos arbatos ir šviežių bandelių. Besigardžiuodamas ir besistiprindamas po kelių minučių sulaukiau ir savo bendražygių. Abu su spindinčiomis akimis, abu su šypsena iki ausų. Aplink tik teigiamos emocijos, tik šventiškai nusiteikę žmonės. Išties nepakartojama. Greitai atgavę prekinę išvaizdą sustojom sutartajai finišo nuotraukai. Pakartoję dar po puodelį karštojo gėrimo, be žodžių sutarėme, jog po metų taip pat Čia dalyvausime ir būsime To dalimi. O kitais metais gal prisijungsi ir Tu?