Tai gal ir pradėsiu nuo pradžių: esu vis dar 26 metų, dabar jau laikantis save miestiečiu, jaunuolis, kurį dažniausiai galima sutikti Vingio parke ar jo prieigose sukant vieną po kito ratus bei liejant devintą prakaitą. Tikiuosi, kad po kelių metų prie savo vardo iš didžiosios raidės galėsiu parašyti tą saldų (ar tai sūrų) žodį Maratonininkas. Prisipažinsiu, kad savo nekaltybę jau praradau. Ir tai įvyko praėjusių (2013) metų rugsėjo 15 dieną Vilniaus maratone. Visas procesas truko nei daug, nei mažai - lygiai 3:41:56. Bet nuo ko viskas prasidėjo?
O prasidėjo viskas nuo tada dar nekaltų lažybų. 2012 metų vasaros pradžioje pora bendradarbių pasiūlė ateinantį rudenį dalyvauti pusės maratono bėgime. Kad būtų įdomiau, įvedėme keletą taisyklių: pirmas atbėgęs be didžiulės garbės dar galės, kaip ir iki šiol, mėgautis visais mėsiškais patiekalais. Paskutinis atbėgęs mėnesį laiko turės būti žolėdžiu, o likę per vidurį - 2 savaites laikytis šios priverstinės dietos. Nebūti pirmu tada atrodė nežmoniška bausmė. Dabar tai būtų savotiškas malonumas. Sukirtus rankomis teko pradėti planuotis kaip pereiti nuo skambių planų ir pažadų prie sunkaus darbo ir sistemingo kilometražo didinimo. Man pasisekė, jog tuo metu gyvenau bėgikams draugiškoje vietoje - netoli Neries upės, kur apstu bėgikams pritaikytų takų. Tad nieko nelaukęs kibau į darbą. Pradžia buvo įkvepianti. Viena po kito gerinau nubėgto atstumo rekordus, pasitikėjimas didėjo su lig kiekvienu nubėgtu žingsniu. Tačiau vasara yra vasara. Saulei pasiekus savo zenitą - vidurvasarį, kelios daugiadienės išvykos į gamtą ir kita užklasinė veikla užgožė mano planus rudeniui. Tik vasarai einant į pabaigą ir dižiajai dienai alsuojant į kulnus pavyko suimti save į nagus ir pradėti tęsti pasiruošimą. Tačiau laiko jau nebebuvo ir mintyse kirbėjo vienintelė mintis: kaip nors finišuoti. Ir, įdomumo dėlei, tai man pavyko. Tiesa, po finišo sužinojau, kad pakeisti mitybą bent 2 savaitėms teks, nes pirmas finišo liniją kirto kolega, kuriam ties 17km skilo kojos kaulas (tai jis sužinojo tik vakare apsilankęs sveikatinimo įstaigoje). Šis įvykis bei padidėjęs sportinis pyktis, taip pat atmosfera viso maratono (pusmaratonio) metu, kai senukai meta iš rankų lazdeles, kad galėtų paploti pro šalį šniokčiantiems raudonžandžiams, prisidėjo prie to, kad tvirtai pasiryžau kol kas savo didžiausiai kelionei - maratonui.
Šį kartą tvirtai apsisprendžiau, jog klaidų nekartosiu ir savo pasiruošimą pradėjau jau kovo mėnesį. Iš pradžių treniravausi pagal savo paties sukurptą programą. Po to pradėjau giliau knaisiotis po bėgimo teoriją ir dar kartą pasitvirtino sena tiesa - kuo tolyn į girią, tuo medžiai lapuotesni. Nuo tiek lapų akys tik išsipūtė, tačiau noras tik sustiprėjo! Pradėjus pasiruošimą buvau užsibrėžęs tikslą - įveikti maratoną per 4:00:00. Pagal naujai surastą programą truputį pažengusiems bėgiotojams pradėjau diena iš dienos siekti šio tikslo. Ir sekėsi viskas ganėtinai gerai. Atėjus vasarai ir prasidėjus išvykų sezonui, kartu su iškylų kepsniais krepšyje tilpdavo ir bėgimo bateliai. Bėgimui buvo nesvarbus oras, laikas ar vieta. Bėgdavau visur, kur tik buvo galima: nuo Vingio parko, Neries krantinės iki kaimo vieškelių, takų aplink ežerus Molėtuose ir, pritrūkus kilometrų, Molėtų plento. Tad, baigiantis vasarai ir pasiruošimo ciklui, apetitas padidėjo ketvirčiu valandos ir išsvajotosios 4 valandos persitransformavo į 3:45:00.
Išaušus tai dienai, kaip nekeista, atsikėliau be žadintuvo. Su savo drauge iš anksto buvau sutaręs, kuriuose kilometruose ji manęs lauks su taip reikalingais energijos paketėliais. Tad viskam buvo pasiruošta. Mintyse maratono trasą buvau įveikęs dešimtis kartų, tad stojęs prie starto juostos jaučiausi savas. Nuaidėjus šūviui, entuziastų banga pajudėjo kranto link. Tame tarpe ir aš. Šis momentas man reiškė tiek daug, kad bėgdamas per Mindaugo tiltą sunkiai tvardžiau emocijas. Kojos pačios nešė mane. Ir... Visas mano pusės metų pasiruošimas buvo vainikuotas lūkesčius pranokstančiu finišo laiku. Įspūdžių buvo tiek daug, kad to jokiais raštais neaprašysi ir dainomis neišdainuosi.
Tad, ilgai netrukus, lygiai po dviejų dienų užsiregistravau naujai savo maratono kelionei į Rygą (2014.05.18). Tik šį kartą nusprendžiau į viską pasižiūrėti kur kas rimčiau ir išsikelti sau viešą tikslą - 3:10:00. Kaip man seksis jo siekti ir jį įgyvendinti pabandysiu pasidalinti šiame blog'e. Stengsiuos kas savaitę (o gal ir dažniau) pateikti treniruočių ataskaitas bei kitas įžvalgas. Numatytas 18 savaičių pasiruošimo ciklo startas - 2014.01.13!
Sekmes maratone. Gal gali dar kazkiek info apie mityba parasyt?
AtsakytiPanaikintiSveikas, Mariau, mano žinios apie mitybą dar tikrai nėra gausios, tačiau keletu atradimų galiu pasidalinti. Stengiuosi valgyti kuo daugiau grūdinių patiekalų, ypač pilno grūdo. Pusryčiams, bent jau man, geriausiai tinka avižų košė (ne dribsniai) su šaukštu medaus ir sauja razinų. Paskaninimui dar gali įsipjaustyti kokį bananą ar kitų vaisių. Pietums puikiausiai tinka ryžiai, makaronai ar grikiai. Juos paskaninti galima virtos vištos gabaliukais ar tunu. Stengiuosi vengti kiaulienos. Jei jau labai užsinoriu kažko stipresnio, tai renkuosi kalakutieną bei jautieną. Reikėtų stengtis atsisakyti keptų patiekalų. Taip pat į racioną reikėtų įtraukti kuo įvairesnių vaisių ir daržovių. Vakarienei esu įpratęs virtis 2-3 didesnes bulves su brokoliais, kalafijorais ar Briuselio kopūstais. Viską pagardinti gali ne tokiu nuodėmingu alyvuogių aliejum, šviežiomis daržovėmis ir natūraliais pagal skonį. Belaukiant pietų ar vakarienės visada norisi kažką užkąsti. Tam puikiai tinka švieži ir džiovinti vaisiai, "Belvita" pilno grūdo sausainiai ar skiltele juodo šokolado (kuriame yra bent 70% kakavos). Kai mano žinios šiame reikale pagilės, galėsiu pasidalinti didesnėmis įžvalgomis. :) Sėkmės!
Panaikinti